Esu tarpdisciplininė menininkė. Mano kūrybos kalbos – tapyba, tekstilė, fotografija, piešimas ir judesys. Kiekviena jų leidžia savaip tyrinėti tuos pačius klausimus – atmintį, moteriškąją patirtį, virsmą, ryšį ir kasdienybės poeziją.
Viskas prasideda nuo dėmesio gyvenimui – tam, kaip daiktai sugeria istorijas, kaip audinys su laiku suminkštėja, kaip šviesa pakeičia erdvę, kaip kūnas išsaugo tai, ko neįmanoma papasakoti žodžiais.
Mano meninę kalbą formavo teatras, motinystė ir judesys. Mane traukia atmosfera – tai, kas pajuntama dar prieš suprantant: tyla, faktūra, ritmas, buvimas. Kūryba yra klausymasis. Seku spalvą, medžiagą, intuiciją ir dialogą, kuris pamažu užsimezga tarp manęs ir kūrinio. Nesiekiu iliustruoti idėjos – leidžiu jai atsiskleisti. Kiekvienas kūrinys tampa kvietimu sustoti. Įsižiūrėti. Prisiminti. Pajusti.
Kuriu meną, su kuriuo gera gyventi – namuose, darbo erdvėse ir viešosiose erdvėse. Meną, kuris kasdienybėje neša ramybę, džiaugsmą ir kviečia bent trumpam sustoti.